Kiekviena valstybė norėdama tinkamai vykdyti savo ekonomines bei socialines funkcijas privalo turėti didelius finansinius išteklius, kurie surenkami mokesčių pagalba. Mokestis yra įstatymų reglamentuota piniginė prievolė valstybės funkcijoms vykdyti, todėl mokesčiai privalo būti kiekvienoje šalyje. Tinkamai suformuota mokesčių sistema – kiekvienos valstybės sėkmingo egzistavimo pagrindas. Mokesčių sistema formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Uždaviniai priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų, todėl atskirose valstybėse jie gali būti skirtingi. Mokesčiai surenkami į atitinkamo lygio biudžetus ir paskirstomi tokioms sritims finansuoti kaip: švietimas, sveikatos priežiūra, žemės ūkis, socialinė apsauga, transportas ir ryšiai bei daugelis kitų.
Tačiau tai ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir šalies ekonomikos reguliavimo priemonė, kuri reguliuoja tokius ekonominius reiškinius kaip nedarbas, infliacija. Todėl mokesčių sistema turi būti sukurta taip, kad padėtų siekti ekonominių tikslų, skatinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą šalyje.
Pagrindinis netiesioginis mokestis Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų laisvosios rinkos šalių, yra pridėtinės vertės mokestis (toliau PVM). Pridėtinės vertės mokestį (PVM, angliškai – Value Added Tax) išrado prancūzas M.Lore. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas.
Lietuvoje pridėtinės vertės mokestis įvestas 1994 m. gegužės 1d., kurį reglamentavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, priimtas 1993 m. gruodžio 22d., Nr. 1-345 (Valstybės žinios, 1994, Nr.3) ir vėlesni jo pakeitimai bei papildymai. Jis pakeitė anksčiau buvusį panašų mokestį – bendrąjį akcizą.
Šiuo metu galioja pridėtinės vertės mokesčio įstatymas priimtas 2002 m. kovo 5d., kuris įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1d., bei šio įstatymo pasikeitimai ir papildymai priimti 2004 m. sausio 15d., įsigalioję nuo 2004m. gegužės 1d. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais. Nors PVM taikomas palyginti neseniai, bet jis jau tapo vienu iš pagrindinių nacionalinio biudžeto šaltinių.
PVM galiausiai sumoka galutinis prekių vartotojas, tačiau jo apskaičiavimo ir sumokėjimo mechanizmas verčia visų to produkto gamybos grandinėje esančių įmonių buhalterius vesti kruopščią PVM apskaitą ir kontroliuoti, kad jis būtų laiku sumokėtas į biudžetą. Daugeliu atvejų PVM mokėjimo taisyklėms taikomos išimtys, koreguojamos jau apskaičiuotos ir sumokėtos PVM sumos. Tai daro PVM apskaitą palyginti sudėtingą ir reikalauja gilesnių apskaitos žinių. Mokesčių mokėtojas lengvai gali pasiklysti nuolat besikeičiančių įstatymų sūkuryje, o dar nuolatos leidžiami poįstatyminiai aktai, Vyriausybės nutarimai. Tai plačiai diskutuotina tema, reikalaujanti lengvai suprantamų komentarų.
Trumpalaikės skolos. Tai visos įmonės skolos, kurias reikia sumokėti per vienerius metus. Trumpalaikes skolas galima lyginti su trumpalaikiu turtu, nes pastarasis yra savotiškas pinigų šaltinis, naudojamas šioms skoloms mokėti. Šių dviejų balanso rodiklių ryšys yra tikrai labai svarbus (apie tai bus paaiškinta vėliau). Ilgalaikiai įsiskolinimai nuo trumpalaikių skiriasi trukme: trumpalaikiai – tai skolos, neviršijančios vienerių metų. Dėl šios priežasties ilgalaikės skolos pastarųjų metų suma įrašoma į balanso trumpalaikių įsiskolinimų skyrelį.
Dažniausiai sutinkami trumpalaikiai įsiskolinimai – tai skolos prekių, paslaugų arba darbo tiekėjams. Vertinant trumpalaikius įmonės įsiskolinimus, rekomenduojama juos lyginti su palūkanų išlaidomis (pelno ataskaitos rodiklis); kad būtų žinoma, kiek įmonei kainuoja skolos.
Įsiskolinimas tiekėjams. Tai rodiklis, kuris rodo, kiek įmonė yra skolinga savo nuolatiniams biznio kreditoriams, dažniausiai – prekių tiekėjams. Paprastai sąskaitoms apmokėti gali būti nustatytas 30, 60 arba 90 dienų terminas. Dažnai yra daromos mokėjimų nuolaidos, jeigu sąskaitos apmokamos anksčiau nustatyto termino. Sutartyje tarp tiekėjo ir pirkėjo būna nurodyta, kokio dydžio nuolaida gali būti suteikta pirkėjui. Pavyzdžiui, jeigu pirkėjas turi apmokėti 2000 dolerių sąskaitą per 30 dienų, o sumoka tiekėjui per pirmąsias 10 dienų, jis gauna 1,5% nuolaidą. Taigi, jei pirkėjas sumokės skolą per 10 dienų nuo sąskaitos (2000 dolerių) gavimo, mokėjimo suma lygi 1970 dolerių (2000 – 2000 x 0,015).
Y įsiskolinimas tiekėjams – 12000 tūkst. dolerių, X įsiskolinimas tiekėjams įrašytas į balansą kartu su įsiskolinimu darbuotojams – 6086 tūkst. dolerių.
Išduoti vekseliai. Jeigu įmonė skolinasi pinigus iš banko ar yra skolinga prekių tiekėjui ir išduoda skolintojui pasirašytą vekselį, tokios skolos balanse vadinamos vekselių skolomis. Šios skolos, priklausomai nuo jų termino, gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės.
Y tokių skolų neturi, o X yra išdavusi bankui vekselių už 174 tūkst. dolerių.
Prie nuolatinių trumpalaikių įmonės skolų priskiriamas ir įsiskolinimas jos darbuotojams už jau uždirbtą, bet dar neišmokėtą atlyginimą, taip pat uždirbtos kreditorių, bet dar jiems neišmokėtos palūkanos, pensijos, nesumokėti mokesčiai ir kitokios skolos. Pavyzdžiui, mokėtinas pelno mokestis – tai skola, kurią įmonė privalo sumokėti valstybei.
Y pelno mokesčio suma – 3167 tūkst.dolerių.
Ilgalaikės skolos. Jeigu apibūdinant trumpalaikius įsiskolinimus buvo paminėtas vienerių metų skolos grąžinimo terminas, ilgalaikes skolas sudaro tik tokios, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo. Pavyzdžiui, Y yra išleidusi ilgalaikių obligacijų. Ši skola reiškia, kad Y gavo iš obligacijų pirkėjų pinigus kaip paskolą. Obligacijų pirkėjai gavo obligacijų pažymėjimus, liudijančius skolos sandėrį. Šiuo sandėriu Y – obligacijų išleidėja. grąžinti visą obligacijos sumą pirkėjui ir per skolos laikotarpį mokėti 5% metinių palūkanų. Palūkanos mokamos du kartus per metus. Be to, obligacijų pirkėjai dar turi ir skolos garantiją. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu obligacijų išleidėjai neturi pinigų joms išpirkti suėjus terminui, skolintojai turi pirminę teisę į užstatytą turtą. Užstatytas turtas gali būti parduotas ir už gautus pinigus grąžinta skola. Tačiau tokių atvejų daug nebūna, nes obligacijos yra vertybiniai popieriai ir jiems išleisti reikia gauti valstybinės komisijos leidimą. Leidimas išduodamas, tik kruopščiai ištyrus finansinę padėtį. Gal dėl to ir X korporacija nėra išleidusi obligacijų. Sudėjus visas skolas – trumpalaikes ir ilgalaikes – gaunama bendra skolų suma: Y korporacijoje – 211373 (20682 +190691) tūkst., o X korporacijoje – 24837 (20920 + 3917) tūkst. dolerių.
Savininkų nuosavybė. Tai korporacijos savininkų finansinė teisė į korporacijos turtą. Pirminę teisę į korporacijos turtą turi skolintojai, o padengus skolas likęs turtas tenka jos Savininkams.
Pažymėtina, kad dvi visiškai vienodos korporacijos į balansą gana skirtingai gali įrašyti savininkų nuosavybę, jeigu skiriasi jų apskaitos politika. Ir nors abiejų korporacijų nuosavybės rinkos vertė yra vienoda, konservatyvioji apskaitos politika stengsis įrašyti mažesnę jos vertę.
Sąskaitų balansų lentelėje savininkų nuosavybės skyrelyje yra keturios rodiklių grupės: korporacijos turimas leidimas tam tikro tipo akcijoms išleisti; į apyvartą išleistų akcijų skaičius; nominalinė vertė ir faktiška akcijų kaina; nepaskirstytas korporacijos pelnas.
Kapitalo akcijos. Tai ir yra korporacijos savininkų – akcininkų -nuosavybės teisė. Nuosavybę liudija akcijų pažymėjimai – sertifikatai, kuriuos korporacija išduoda parduodama akcijas. Išleidžiamos į apyvartą (daugkartiniam pirkimui bei pardavimui) akcijos yra skirstomos į rūšis ir klases. Kiekvienos klasės akcijos skiriasi nuo kitų klasių akcijų.
Privilegijuotosios akcijos. Šios rūšies akcijos nuo kitų skiriasi jų savininkams suteikiamomis išimtinėmis teisėmis į korporacijos turtą ir dividendus. Iš minėtų korporacijų tik Y yra išleidusi į apyvartą 119047 vienetus privilegijuotųjų akcijų po 2,52 dolerio nominalinės vertės. Šios akcijos konvertuojamos į paprastąsias akcijas santykiu 1:3.
X neišleido privilegijuotųjų akcijų. Nustatytas privilegijuotųjų akcijų dividendas reiškia, kad jį tikrai gaus akcijų savininkai, jeigu korporacijos Direktorių taryba paskelbs dividendų paskirstymą. Kaupiamieji akcijų dividendai – tai tokie, kurie bus išmokami vėliau, jeigu kuriais nors metais jie yra neišmokėti. Kaupiamieji dividendai išmokami pirmiausia, kai tik korporacija gali tai padaryti. Tik išmokėjus kaupiamuosius dividendus, dividendai skirstomi kitokių akcijų savininkams. Gana dažnai privilegijuotųjų akcijų savininkams nesuteikiama balsavimo teisė akcininkų susirinkime, nes kompanijos išmoka jiems sutartą dividendų procentą.
Paprastosios akcijos. Privilegijuotųjų akcijų savininkai kasmet gauna nustatytą dividendų procentą, o paprastųjų akcijų savininkai gali gauti vis kitokį dividendų procentą. Jų padėtis dividendų atžvilgiu gali būti blogesnė už privilegijuotųjų akcijų savininkų (kai korporacija neturi pakankamai pelno) arba geresnę, kai korporacija jiems išmoka daug didesnius dividendus. Paprastųjų akcijų savininkai daugiau rizikuoja, bet gali daugiau ir uždirbti.
Kapitalo padidėjimas. Tai akcininkų papildomai sumokėtas kapitalas, kai jie perka korporacijos akcijas didesne už nominalinę jų vertę kaina. Pavyzdžiui, jeigu korporacija išleido 10000 akcijų trijų dolerių nominaline verte, bet pardavė jas po 4 dolerius, ji iš viso uždirbo 40000 dolerių. Tačiau balanse ši finansinė operacija bus įrašyta taip:
Paprastosios akcijos:
išleista 10000 akcijų po 4 dolerius (nominalinė vertė – 3 doleriai)
nominalinė akcijų vertė 30000 dolerių
papildomai sumokėto kapitalo vertė 10000 dolerių
iš viso kapitalo akcijų vertė 40000 dolerių
Nepaskirstytas pelnas. Tai korporacijos uždirbtas pelnas, kuris lieka jai atsiskaičius su kreditoriais, valstybe ir akcininkais. Pavyzdžiui, jeigu metų pabaigoje korporacijos grynasis pelnas -120000 dolerių, o dividendai – 70000 dolerių, tada nepaskirstyto pelno suma yra 50000 (120000 – 70000) dolerių. Šio pelno suma kaupiasi, ji gali padidėti, jeigu nuolat gaunamas pelnas, ir jis ne visas išdalijamas akcininkams.Kai antrųjų veiklos metų pelnas 150000 dolerių, o dividendams skiriama 90000 dolerių antrųjų metų pabaigos balanse nepaskirstyto pelno suma bus 110000 (50000 + 60000) dolerių.