Pridėtinės vertės mokestį išrado M.Lore. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio. Prancūzijoje galutinai PVM įvestas tik 1968 m. ir sparčiai plito kitose šalyse. Vokietija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM- 1963 m. Prie šio mokesčio plitimo prisidėjo ir Europos Ekonominės bendrijos 1967 m. balandžio mėnesį priimtos I ir III Direktyvos, pagal kurias bendrijos šalys PVM privalėjo įvesti kaip pagrindinį netiesioginį mokestį. Šiuo metu PVM taiko apie 50 šalių, iš jų visos Europos Sąjungos šalys. 1987 m. buvo nustatyti Sąjungos narių vienodi apmokestinimo kriterijai, o 1992 m. panaikintas PVM rinkimas, pereinant Europos Sąjungos šalių sienas. Daugelis šalių PVM įvedė palyginti neseniai. Vengrijoje PVM įvestas 1998 m., o Slovakijoje ir Čekijoje 1993 m., Argentinoje ir Indijoje – 1985 m., o Japonijoje – 1989 m., Maltoje, Rumunijoje, Šri Lankoje, Šveicarijoje, Estijoje, Latvijoje -1993 m.
Istorijoje nėra žinoma atvejo, kad teoriškai sukurtas mokestis taip greit būtų įgyvendintas ir daugelyje šalių taptų pagrindiniu vartojimo mokesčiu. Specialistai mano, kad galutinai mokestį įvesti galima maždaug per dvejus metus. Šio mokesčio populiarumą lemia tai, jog kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam labai parankus. Europos sąjungos PHARE programos atstovas Lietuvoje Antoni Varmingtonas mano, kad reikia teigti pirmenybę vartojimo mokesčiams, o ne pajamų mokesčiams. Didesni pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos, o silpnina krašto ekonomiką. Vartojimo mokesčiai kaip tik skatina ekonomikos augimą. Pasaulio ekspertas mokesčių politikos klausimais iš JAV Bruce Barlett, kaip ir daugelis kitų mokesčių specialistų, mano, kad PVM yra efektyvus mokestis. Jis paprastai padeda surinkti daug pajamų, esant nedideliems tarifams ir per daug nemenkinantis veiklos skatinimo. PVM yra lengviau surinkti, nes jis įvedamas gamybos pradžioje, kur jį galima lengvai nustatyti ir kontroliuoti, o paskui jis pats save kontroliuoja, t.y. nereikia tikrinti, ar kiekvieną kartą perkant šis mokestis priskaičiuojamas, nes jis jau atsispindi pirkinio kainoje. PVM įvedamas kiekvienoje gamybos bei prekybos pakopoje ir gyvuoja, kol pasiekia vartotoją, t.y. mokestis perkeliamas galutiniam vartotojui, kuris, pirkdamas prekes ar paslaugas, šį mokestį sumoka ir tampa tikruoju PVM mokėtoju. PVM labai pravartus, kai į valstybės biudžetą reikia gauti daugiau pajamų.
Dauguma pasaulio valstybių taiko bendro pobūdžio apyvartos mokesčius, kuriais apmokestinamos gamintojų, prekeivių ir kitų ūkio subjektų patiektos prekės ir suteiktos paslaugos. Paprastai tai yra atskaita pagrįstas pridėtinės vertės mokestis arba jam analogiškas mokestis.
Pagal vyraujančią sampratą PVM yra apibūdinamas kaip bendro pobūdžio netiesioginis apyvartos mokestis, kuriuo apmokestinamas vartojimas, tačiau šio mokesčio charakteristika konkrečioje valstybėje gali būti skirtinga. Gali skirtis apmokestinamosios vertės skaičiavimo būdas, apmokestinimo etapų skaičius, galimybė mokestį perkelti vartotojui ir kiti požymiai.
Tarp Europos Sąjungos valstybių tokių skirtumų nėra, nes jose galioja viena PVM samprata. Ji įtvirtinta 1967 m. balandžio 11 d. priimtoje Pirmojoje Tarybos direktyvoje.
Pagal bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos principą prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis. Kiekvienos operacijos metu iš apskaičiuojamo pridėtinės vertės mokesčio gali būti atimama pridėtinės vertės mokesčio dalis, kuri tiesiogiai priskiriama įvairioms sąnaudų sudedamosioms dalims.
Tai yra pamatinės Europos Sąjungoje galiojančios bendrosios PVM sistemos nuostatos, kuriose atsispindi pagrindiniai PVM principai:
- Tai yra vartojimo mokestis;
- Tai yra netiesioginis mokestis;
- Tai yra bendro pobūdžio mokestis;
- Jis mokamas kiekviename gamybos ir paskirstymo proceso etape;
- Jis renkamas į biudžetą, atsižvelgiant į sukurtą pridėtinę vertę;
- Jis yra tiksliai proporcingas šių prekių ir paslaugų kainai, neatsižvelgiant į prieš tai buvusių operacijų skaičių.
Šių principų pagrindu yra priimta detaliai PVM klausimus reglamentuojanti Šeštoji PVM direktyva ir ją įgyvendinantis LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.
PVM nėra apmokestinama tiesiogiai pati pridėtinė vertė. Kaip minėta, PVM yra netiesioginis apyvartos mokestis, kuris apmokestina išlaidas vartojimui, todėl šio mokesčio objektas yra sudaromi prekių tiekimo ir paslaugų teikimo sandoriai. Tačiau pridėtinė vertė šio mokesčio atžvilgiu atlieka ne mažiau svarbią funkciją – PVM apskaičiavimas ir mokėjimas į biudžetą yra pagrįstas pridėtinės vertės skaičiavimu.
Šį PVM dvilypumą visų pirma lemia netiesioginis mokesčio pobūdis. Mokesčio naštą patiriantis ir į biudžetą jį sumokantis asmuo nesutampa, todėl apie PVM prievoles tenka kalbėti tiek iš vartotojo, tiek iš pardavėjo pozicijų. Galutinis vartotojas, pirkdamas prekes ar paslaugas, sumoka PVM už visą sandorio kainą, neatsižvelgiant į ankstesniuose gamybos ar prekybos etapuose sukurtą pridėtinę vertę. Todėl jam nėra reikalo rūpintis pridėtinės vertės apskaičiavimu. Tačiau pardavėjas, kuris teisine prasme yra laikomas apmokestinamuoju asmeniu, privalo apskaičiuoti ir sumokėti PVM į biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad PVM yra mokamas kiekviename gamybos ar prekybos etape, būtina užtikrinti, jog kiekvienas šiame gamybos ir prekybos procese dalyvaujantis apmokestinamasis asmuo į biudžetą sumokėtų tik tą dalį iš pirkėjo surinkto mokesčio, kuris atspindi jo sukurtą pridėtinę vertę. Priešingu atveju PVM už tą pačią vartotojo įsigytą prekę ar paslaugą į valstybės biudžetą būtų sumokamas kelis ar daugiau kartų.
Ekonomikos literatūroje pridėtinė vertė – prekių ar paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje. Pridėtinė vertė gali būti apskaičiuojama keliais būdais. Bendrąja prasme pridėtinė vertė suprantama kaip vertė, kurią ūkio subjektas savo veikloje prideda prie įsigytų žaliavų ir kitų pirkimų prieš parduodamas savo pagamintą prekę ar paslaugą. Ekonomine prasme konkretaus ūkio subjekto sukurta pridėtinė vertė gali būti apskaičiuojama kaip patirtų darbo užmokesčio sąnaudų ir uždirbto pelno suma arba kaip skirtumas tarp visų pardavimų ir visų pirkimų per ataskaitinį laikotarpį.
PVM įstatyme pridėtinės vertės samprata išreiškiama per PVM objektą. Reikia pabrėžti, kad PVM objekto samprata naujajame PVM įstatyme ir įstatyme galiojusiame iki 2002 m. liepos 1d. šiek tiek skiriasi.
Ankstesniame įstatyme PVM objekto apibrėžimas atitiko ekonominėje literatūroje pateikiamą pridėtinės vertės sampratą ir buvo apibrėžtas taip: pridėtinės vertės mokesčio objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės.
Tačiau faktiškai PVM buvo skaičiuojamas nuo parduotų prekių ir paslaugų vertės. Todėl dabartiniame PVM įstatyme PVM objektas yra apibūdinamas taip: PVM objektas yra apmokestinamojo asmens, vykdančio ekonominę veiklą, prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį šalies teritorijoje bei importuojamas prekes.
Pridėtinės vertės didžiąją dalį sudaro darbo užmokestis ir gautas pelnas, nuo kurių Lietuvoje mokami mokesčiai. Vadinasi, PVM atskaičiuojamas ir nuo sumokėtų mokesčių. Nuo vienų mokesčių atskaičiuoti kitus mokesčius yra dvigubas apmokestinimas, o tai jau neteisinga mokesčių mokėtojų atžvilgiu.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad PVM įgyvendinimas yra sudėtingas procesas. Vis dėlto nėra paprasta valdyti didžiulius mokestinių pinigų srautus ir jų mokėtojus. Tai pajutome ir Lietuvoje. Visų pirma PVM įvedimui nebuvo pasiruošę gamintojai ir prekybininkai, apskaičiuojantys ir pervedantys mokestį į biudžetą, taip pat ir mokesčių mokėtojai. Verslininkai prekėms ir paslaugoms pirkti turėjo išleisti 18 procentų daugiau grynųjų pinigų, o pradedantys veiklą asmenys arba kurių metinė apyvarta mažesnė 5000 litų, negalėjo daryti PVM atskaitos. Be to šį mokestį grąžinti iš biudžeto yra keblu, ir tai dažnai susiję su juridinių ar fizinių asmenų veiklos patikrinimu. Įvedus PVM, nebuvo sumažinti ar panaikinti kiti mokesčiai, todėl žymiai išaugo prekių kainos, o jų nekompensavo nei didinami atlyginimai, nei kitos lengvatos. Taigi sunkiausia našta teko vartotojams.